Visas švytintis, išdidžiai tiesiantis priekin dar žemėtą ką tik parautų septynių morkų puokštę - taip „Facebooke” praėjusią savaitę pateiktoje nuotraukoje puikuojasi vienas mano draugas. Atrodytų, kas čia ypatinga šiuo metų laiku, kai derliaus nespėjama nei suvalgyti, nei artimiesiems išdalyti, nei į stiklainius žiemai suruošti? Tačiau tai nuotrauka ne iš jo kolektyvinio sodo, bet iliustracija to, kaip savaitgalius leidžia savo daržo neturintys, bet nuo prekybos tinklų pasiūlos pavargę Londono gyventojai.
„Start picking here” (angl. rinkti nuo čia), - skelbia užrašas užmiesčio ūkyje, kur miestiečiai atvažiavę gali patys prisirinkti aviečių, serbentų, vėlyvųjų braškių ir net pasiskinti jurginų - visko, kas dabar dera, prie išėjimo pasisverti, susimokėti, persimesti žodžiu kitu su ūkininku ir grįžti namo be kruopelės abejonės, kad viskas užauginta čia pat vietoje ir šviežia.
Ši Didžiojoje Britanijoje ir kitose Europos šalyse vis populiarėjanti ūkininkų teikiama paslauga atrodo kaip gana turistinio pobūdžio. Tačiau už jos slypi ištisas judėjimas, kurio esmė - dažniausiai ekologinis, bendruomenės remiamas ūkininkavimas. Čia vienaip ar kitaip dalyvauja ir vartotojai, o paprastai tarp jų įsiterpiančių prekybos centrų ar perpardavinėtojų apskritai nėra.
Daržovių „abonementas”
Šiandien Lietuvoje pastaba apie tai, kad „mes per retai susimąstome, kaip ir kur užauginamas mūsų maistas”, jau nieko nenustebinsi, tačiau panagrinėjus labiau tampa aišku, kad domėjimosi ekologiška produkcija motyvai kol kas labiausiai siejami su sveikata ir maisto kokybe, bet ne su ekologija ar ūkininkavimo etika. Būtent šie dalykai vienija jau ne pirmą dešimtmetį veikiančius bendruomenių remiamus ūkius ne tik Europoje, bet ir Japonijoje, Australijoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje.
„Paprastai iš anksto nežinai, ką toje dėžėje rasi. Artėjant žiemai, vyrauja kopūstai ar kokios nors ropės, kartais nei pavadinimo, nei ką su tuo veikti nežinai. Tačiau tai vis vien geriau nei tai, kas parduotuvėje, o be to, ilgainiui tampi išradingesniu virėju”, - Pensilvanijos valstijoje (JAV) veikiančios bendruomenės ūkio „abonemento” paslaugos privalumus ir trūkumus vardija kitas pažįstamas.
Pasak jo, tokį sezoninių daržovių rinkinį už mėnesinį mokestį „prenumeratoriai” renkasi ne tik dėl to, kad yra linkę valgyti tai, kas užauginta nenaudojant cheminių trąšų ir netransportuota tūkstančius kilometrų netoliese, bei taip prisidėti prie aplinkos taršos mažinimo. Tai yra ir būdas paremti nedidelius vietos ūkininkus garantuojant jiems pajamų šaltinį ir pasijusti bendruomenės nariais.
Vienas svarbiausių šio modelio principų tas, kad vartotojai įsipareigodami pirkti ūkininkų produktus ne tik gauna naudos, bet ir prisiima rizikos, pavyzdžiui, sutinka gauti prastesnės kokybės daržoves, jei tais metais derlius nenusiseks. Vis dėlto teigiama, kad tokie ūkiai pajėgūs stabiliai tiekti kokybiškas daržoves patraukliomis kainomis, nes pasižymi trumpesne vadinamąja tiekimo grandine, o tai sumažina prekių pakavimo ir transportavimo išlaidas bei kartu ir su tuo siejamą aplinkos taršą.
Kartu sprendžia, ką sėti
Švedų Anderso ir Karinos Berlinų šeima netoli Upsalos įsikūrusioje vietovėje ūkininkauja nuo 1975-ųjų. 50 ha žemės savininkai bendruomeninio ūkio idėją prieš du dešimtmečius parsivežė iš JAV ir pradėjo nuo 25 aktyvių narių.
Šiandien jų skaičius išaugęs iki maždaug 130-ies šeimų, išsipirkusių 340 eurų kainuojančią metinę „dalį”, į kurią įskaičiuota 15 dėžių sezoninių daržovių, pristatomų nuo rugpjūčio iki vėlyvo lapkričio. Dar apie 300 vadinamųjų pasyvių dalininkų perka atliekančias ekologiniu ženklu „Krav” sertifikuotas daržoves arba atvažiuoja patys jų prisirinkti, pavyzdžiui, šiemet - pupų.
Kiekvienų metų pradžioje šio ūkio dalininkai susirenka kartu nuspręsti, ką tais metais nori sėti. Derlius išvežiojamas į kelis bendruomenės paskirstymo centrus, veikiančius jų pačių namuose. Padedant savanoriams patys ūkininkaujantys Andersai sako, kad tokie ūkiai, kuriuose išlaikomas ryšys tarp gamintojo ir vartotojo, įkūnija pačią „sveikos ekonomikos” idėją, todėl jiems ir priklauso ateitis.
Ištakos - Japonijoje
Bendruomeninio ūkininkavimo ištakos siekia septintąjį dešimtmetį, kai Japonijoje ir Europoje nuogąstaudami dėl urbanizacijos mastų ir maisto kokybės prastėjimo miestų gyventojai ir ūkininkai ėmė burtis į kooperatyvus. JAV ši idėja paplito devintojo dešimtmečio pradžioje. 2004-aisiais Švedijoje buvo vienas tokios paslaugos tiekėjas, apie 50 - Prancūzijoje, 90 - Didžiojoje Britanijoje, apie tūkstantis - Japonijoje ir per pusantro tūkstančio - Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Tikslios statistikos nėra, tačiau, kai kurių šaltinių duomenimis, šiandien šiuos skaičius reikėtų padauginti iš kelių kartų, mat susidomėjimas tokia produkcija pastaraisiais metais sparčiai auga ir šimtai tūkstančių žmonių visame pasaulyje naudojasi bendruomeninių ūkių paslaugomis.
Esama daugybės bendruomeninio ūkininkavimo formų, kurios skirstomos pagal tai, kieno iniciatyva atsiranda ir kaip yra valdomos: pačių ūkininkų, bendruomenės ar kooperatyvų. Tačiau visų jų principas panašus: savaitinis, mėnesinis ar metinis arba narystės mokestis (Anglijoje - apie 10 svarų sterlingų per savaitę), dažniausiai universalus sezoninių daržovių rinkinys (bulvės, morkos, kopūstai ir dar bent penkių rūšių tuo metu derančios daržovės) ir tam tikra pristatymo forma (į vietos paskirstymo centrus arba po namus). Kai kurie ūkiai siūlo jau minėtą „Pasiskink pats” paslaugą ir vaisių, pieno produktų, kiaušinių ar duonos gaminių asortimentą.
Kartais miestuose veikia viešosios įstaigos pagrindais įkurtos ekologinių ūkių kooperatyvų parduotuvės, taip pat siūlančios už narystės mokestį įsigyti produkcijos su nuolaida. Mokestis gali būti sumažinamas arba pakeičiamas kelių valandų darbu kooperatyve ar ūkiuose, kur rankos visada praverčia.
Vaida Pilibaitytė
Autorė yra nevyriausybinės organizacijos Baltijos aplinkos forumas specialistė
Šaltinis: atgimimas.lt
Lankytojų komentarai (1)